Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Pramonė     Žemės ūkis      Transportas     Prekyba      Trumpai   










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




ŽEMĖS ŪKIS


Pakeliui į modernų žemės ūkį

  
Atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva, kaip ir kitos pokomunistinės šalys, pradėjo žemės ūkio reformą. Pamažu imta įtvirtinti privačią žemės nuosavybę: sovietų valdžios nacionalizuota žemė grąžinama savininkams arba jų palikuonims. Šeimoms, neturinčioms takios teisės arba norinčioms gaminti tik savo poreikiams, vyriausybė suteikė 2-3 hektarus žemės. Kolūkių ir tarybinių ūkių turtą (pastatus, techniką, gyvulius) taip pat privatizavo dirbantys arba anksčiau dirbę jų nariai. Sukurta žemės ūkio bendrovių.


Reformą sunkino žemės ūkio ekonominė priklausomybė nuo Sovietų Sąjungos, kuri Lietuvai už parduotą žemės ūkio produkciją pigiai tiekė kurą ir žemės ūkio techniką. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos žemės ūkis patyrė didelį gamybos nuosmukį (5 pav.). Tačiau, turėdamas senas ūkininkavimo tradicijas ir darbščių žemdirbių, šalies ūkis nors lėtai, bet stiprėja.

Žemės ūkio pertvarkymas sukėlė didelių socialinių problemų kaime. Žlugus kolūkiams ir tarybiniams ūkiams, didelė dalis žmonių neteko darbo, uždaryta daug bibliotekų ir kultūros namų. Nepaisydami to, iniciatyvių piliečių dėka žmonės buriasi į kaimo bendruomenes ir mėgina drauge spręsti problemas.

Pertvarkant ūkį, žemės ūkio dalis šalies ekonomikoje laipsniškai mažėja. Nors žemės ūkio dalis BVP struktūroje sumažėjo nuo 19% 1991 metais iki 6% 2005 metais, dar daug Lietuvos gyventojų (14%) dirba šioje ūkio šakoje. Tai, kad didelė dalis žmonių dirba žemės ūkyje, rodo, jog šalies žemės ūkis mažai produktyvus. Tačiau jis svarbus ekonomikai, nes teikia žaliavas ir sukuria darbo vietų maisto ir lengvajai pramonei, trąšų gamybai, transportui, įvairioms paslaugoms, kurios teikiamos žemės ūkiui. Ateityje, didėjant pramonės ir paslaugų sektoriams, smulkūs ūkininkai pasitrauks iš žemės ūkio gamybos ir užleis vietą moderniems prekiniams ūkiams.
_________________________________________________________________________
Žemės naudojimas 

Kaimuose gyvena trečdalis Lietuvos žmonių, tačiau jie naudoja ir tvarko didžiąją šalies teritorijos dalį. Žemės ūkio paskirties žemę sudaro
žemės ūkio naudmenos ir kitos gamybai reikalingos teritorijos: pastatais užstatyta žemė, keliai, melioracijos grioviai. Žemės ūkio naudmenas apima daugiau kaip pusę šalies ploto (6 pav.).

Daugiau nei pusė žemės ūkio paskirties žemės yra privati. Ateityje jos plotai didės, nes vyriausybė ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms parduos likusią valstybinę žemę.

Pasikeitus ekonominei sistemai, žemės ūkio veikla telkiasi teritorijose, kur jai plėtoti palankiausios gamtos sąlygos, daugiau jaunų žmonų ir kuriasi ekonomiškai stiprūs ūkiai. Žemės ūkio pasėlių plotai didėja vidurio ir vakarų Lietuvoje.
O šalies rytuose ir pietuose, kur vyrauja nelabai derlingos žemės, susiformavo maži ūkiai, didelė dalis kaimo gyventojų yra senyvo amžiaus, dirbamosios žemės plotai mažėja. Čia daug žemių dirvonuoja.

_________________________________________________________________________
Kintantis Lietuvos laukų vaizdas

  
Per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė teritorinė pasėlių struktūra. Sovietmečiu visuose šalies ūkiuose plėtota augalininkystė (javų, pašarinių kultūrų auginimas) ir gyvulininkystė (galvijų ir kiaulių laikymas). Nedidelė dalis ūkių, be minėtųjų, augino technines kultūras (linus, cukrinius runkelius) arba jų specializacija buvo sodininkystė, daržininkystė, paukštininkystė. Nors dauguma ūkių tebėra mišrūs (verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste), pradeda formuotis žemės ūkio regioninė specializacija. Pavyzdžiui, šiaurės Lietuvos stambūs ūkiai specializuojasi auginti javus. Žemaitijoje ir Lietuvos rytuose, kur vyrauja smulkesni ūkiai, plėtojama gyvulininkystė, tad didelius plotus apima pievos ir ganyklos. Daržovių daugiau auginama prie didesnių miestų.


Didžiąją dalį Lietuvos pasėlių sudaro javai (10 pav.). Šalyje daugiausia auginama žieminių kviečių, miežių, mažesnius plotus apima rugiai, avižos ir grikiai. Didžiausia išaugintų grūdų dalis skiriama pašarams, o likusi - maistui, sėklai, alui, spiritui gaminti. Lyginant su sovietiniais metais, javų dalis išaugo dėl sumažėjusių pašarinių kultūrų plotų. Naudojant daugiau trąšų, geresnę techniką, didėja javų derlingumas: 2004 m. siekė 32 cnt/ha. Tačiau, palyginti su ES šalimis, jis Lietuvoje mažas, pavyzdžiui, Vokietijoje siekia 65, o Belgijoje - nei 80 cnt/ha.
__________________________________________________________________________
Žemės ūkio produktų gamyba

Nuo 1990 m. keitėsi Lietuvos žemės ūkio produkcijos struktūra. Sovietmečiu mūsų šalis specializavosi gaminti mėsos ir pieno produkciją, o didžiąją jos dalį tiekė Sovietų Sąjungai.


Dabar augalininkystei tenka apie pusę žemės ūkio produkcijos. Daugiausia išauginama grūdų, bet Lietuvos ūkininkai stengiasi prisitaikyti prie naujų rinkos poreikių ir vis plačiau auginami rapsai, grikiai, lapinės ir gūžinės salotos, ankstyvosios daržovės. Sparčiai didėja serbentynai ir versliniai braškynai. 





Pienininkystė išliko svarbi gyvulininkystės šaka ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu atžvilgiu. Nedidelis parduodamo pieno kiekis padeda išgyventi daliai kaimo šeimų. Daugiau kaip pusė (57%) Lietuvos karvių bandos yra mažuose, vieną dvi karves laikančiuose ūkiuose. Priešingai negu gamintojų, pieno supirkėjų negausu. Superkanti ir perdirbanti pieną pramonė labai koncentruota. Trys įmonės ("Rokiškio suris", "Pieno žvaigždės" ir "Žemaitijos pienas") 2004 m. perdirbo apie 80% supirkto pieno.

__________________________________________________________________________
Žemės ūkio produktų prekybos srautai

Atkūrus Nepriklausomybę, keitėsi produkcijos prekybos srautų geografija. Sovietmečiu didžioji dalis lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų buvo parduodama Sovietų Sąjungoje . Dabar ES šalys tapo pagrindinėmis Lietuvos prekybos partnerėmis. Joms tenka daugiau kaip pusė Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės produkcijos eksporto bei importo. Be ES šalių, Lietuva savo produkciją parduoda JAV ir Rusijoje. Užsienio rinkai daugiausia tiekiama pieno miltelių, sūrio bei sviesto, kiaušinių, medaus, pašarų gyvuliams. Modernėjant maisto pramonei, mūsų šalis vis daugiau eksportuoja perdirbtų ir brangesnių maisto produktų. Svetur Lietuva perka vaisių bei daržovių, aliejaus, kitų riebalų, žuvies ir kitokių maisto produktų. Daugiausia žemės ūkio ir maisto produktų Lietuva importuoja iš Vokietijos, Lėnkijos, Olandijos, Baltijos šalių ir Danijos.
__________________________________________________________________________
Naujos ūkininkavimo formos

Grąžinus žemę ir privatizavus žemės ūkio įmonių (kolūkių ir tarybinių ūkių) turtą, susikūrė naujų ūkininkavimo formų. Po penkiasdešimt kolektyvinio ūkininkavimo metų Lietuvos kaime atkurti šeimyniniai ūkiai. Paprastai jie nedideli (vidutiniškai - 8,2 ha), ekonomiškai silpni. Du trečdaliai ūkininkų gamina savo poreikiams ir parduoda tik produkcijos likutį. Tokie ūkininkai, negaudami pakankamai pelno, neišgali modernizuoti ūkio.


Greta šeimyninių šiaurės ir vidurio Lietuvoje iš žemės ūkio bendrovių susiformavo dideli prekiniai ūkiai, auginantys javus ir naudojantys samdomąii darbą.

ES teikia svarią pagalbą Lietuvos ūkininkams: moka tiesiogines išmokas, finansiškai remia besikuriančius jaunus ūkininkus, organizuoja žemdirbių mokymą.
Tačiau tik dalis ekonomiškai pajėgių ūkių gali panaudoti paramą plėtrai. Dauguma smulkiųjų gamintojų ateityje turėtų pasitraukti iš žemės ūkio. Jaunimo išsimokslinimo lygio kėlimas, ekonominės veiklos įvairinimas galėtų prisidėti prie skurdo mažinimo ir socialinių problemų sprendimo kaime.


Gražios gamtos regionuose plečiamas kaimo turizmas. Šią poilsio formą renkasi vis daugiau Lietuvos gyventojų , pavargstančių nuo miesto aplinkos ir norinčių pailsėti ramioje kaimiškoje aplinkoje, Šis naujas verslas naudingas ir kaimo gyventojams, nes duoda papildomų pajamų.
Reikia tikėtis, kad kaimo turizmo plėtra gali pristabdyti jaunų žmonių emigraciją iš kaimiškų vietovių.
_________________________________________________________________________
Lietuvos žemės ūkio istorinis palikimas

XX a. Lietuvos kaime įvyko daug ekonominių bei socialinių pokyčių , kurių padariniai atsiliepia ir šiandienos kaimui.

Kaimo visuomenės raida tarpukariu. 1918m. paskelbus Nepriklausomybę, Lietuvos vyriausybė kaip pavyzdi nacionaliniam žemės ūkiui pasirinko danų žemės ūkio modelį, nes jis geriausiai atitiko jaunos valstybės ekonominius ir socialinius interesus. Šis modelis remiasi smulkiaisiais ir vidutiniais šeimyniniais ūkiais, valstietijos švietimu, valstybės parama ūkininkams. Lietuvoje danų žemės ūkio modelis kurtas laipsniškai: pradėta nuo žemės reformos, vėliau plėtotas ūkininkų švietimas bei žemės ūkio mokslas ir baigtas stiprios žemės ūkio produktų perdirbimo bei prekybos sistemos sukūrimu.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma kaimo gyventojų visai neturėjo žemės arba turėjo nepakankamai. 1922 m. priimtas Žemės reformos įstatymas. Žeme, kurios didžiąją dalį sudarė iš dvarų nusavintoji, buvo dalijama bežemiams, mažažemiams, savanoriams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Žemes reforma numatė ir kraštotvarkos darbų: jais siekta pertvarkyli teritoriją efektyviai gamybai. Laipsniškai likviduota nuo Valakų reformos išlikusi rėžinė žemės dirbimo sistema. Žemę imta skirti viename sklype, kuriame statomas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Taip Lietuvos kaime suformuota vienkiemių apgyvenimo sistema.

Siekdama sukurti prekinį ūkį, Lietuvos vyriausybė rėmė žemių sausinimo darbus, naujų augalų ir gyvulių veislių išvedimą. Padedant valstybei, Lietuvoje sukurtas tankus įvairios veiklos kooperatyvų tinklas. Per porą dešimtmečių Lietuvai pavyko sukurti laisvų, palyginti klestinčių valstiečių visuomenę.

Žemės ūkis sovietmečiu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kaime imta diegti kolektyvinę žemės ūkio sistemą, kuriai būdingas žemės ir kitų gamybos priemonių suvisuomeninimas ir kolektyvinis darbas kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. 1940 m. nacionalizuota žemė, o 1948 m. pradėta žemės ūkio kolektyvizicija. Skirtingai nuo kitų Europos socialistinių šalių, Baltijos valstybėse kolektyvizacija vyko labai sparčiai ir taikant griežčiausias represines priemones - deportacijas. Dėl jų buvo sunaikintas valstiečių elitas.

Po Stalino mirties sovictų valdžia į žemės ūki investavo daug kapitalo. Buvo pastatyta centrinių gyvenviečitų, didelių gamybinių pastatų, melioruota daug žemių, nutiesta kelių ir įsigyta žemes ūkio technikos. Lietuvos žemės ūkis pasiekė vienų iš geriausių rodiklių Sovietų Sąjungoje ir buvo viena iš pagrindinių ekonomikos šakų.
Gamybos produktyvumas ir žemdirbių gyvenimo lygis gerokai pralenkė Sovietų Sąjungos vidurki. Tačiau Europos požiūriu žemes ūkis buvo mažai efektyvus ir labai remiamas valstybės. Sugriuvus sovietinei sistemai, jis patyrė didelių ekonominių ir socialinių problemų.
_________________________________________________________________
Lietuvos miškų ūkis

Lietuva laikoma miškų šalimi. Miškai apima 32% teritorijos. Jų yra valstybinių ir privačių. Pastarųjų savininkų skaičius auga, bet jų valdos nedidelės. Daugiau kaip pusė savininkų turi mažiau nei 3 ha miško, dar nesukaupę patirties, kaip jį tvarkyti ir prižūrėti. Neretai privačiuose miškuose vykdomi neleistini kirtimai. Lietuvos vyriausybė remia ir organ izuoja privačių miškų savininkų mokymą bei švietimą.

Miškų ūkis yra svarbi Lietuvos ekonomikos šaka. Miškas tiekia žaliavą medienos, popieriaus ir baldų pramonės įmonėms. Svarbiausia medienos produkcija yra pjautinė mediena, fanera, medienos plokštės ir iš šių medžiagų pagaminti baldai, stalių dirbiniai, medinė tara, mediniai namai ir statybinės konstrukcijos, popierius bei kartonas. Pastaraisiais metais medienos pramonė plėtojama labai sėkmingai: gamyba auga greičiau nei daugelyje kitų pramonės šakų. Sparčiausia baldų pramonės plėtra: jos produkcija sudaro per trečdalį eksportuojamų medienos gaminių. Daugiausia jų Lietuva parduoda Vokietijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Iš kitų šalių (Lenkijos, Vokietijos) Lietuva importuoja popierių bei kartoną, baldus, o Rusijoje perka pjautinę medieną.

Norint patenkinti sparčiai augančios medienos pramonės poreikius ir išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, ateityje bus didinamas šalies miškingumas. Europos Sąjunga padeda Lietuvai plėsti miškų plotus skirdama finansinę paramą neeksploatuojamiems karjerams, sovietų armijos paliktoms karinėms teritorijoms ir žemės ūkio paskirties žemei apželdinti mišku. Remiamas ir kelių, poilsiaviečių, pažintinių takų įrengimas bei tvarkymas, nes miškai svarbūs ne tik šalies ekonomikai, bet ir gyventojų poilsiui, turizmui.





Литва