Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Pramonė     Žemės ūkis      Transportas     Prekyba      Trumpai  










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




ŪKIS

Lietuvos ūkis iki 1990 m.

XX a. per du pirmosios nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje buvo padėti tvirti žemės ūkio ir pramonės pagrindai. Nors svarbiausia ūkio šaka tapo žemės ūkis, per šį laikotarpį pasiektas toks jo lygis, kad Lietuva ne tik apsirūpino maisto produktais, bet ir daug jų eksportavo. Ilgainiui sustiprėjo ir Lietuvos pramonė. Veikė daug techniškai gerai įrengtų įmonių(1 pav.). Jos įstengė aprūpinti šalį beveik visomis pramonės prekėmis.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai vakarų Europos šalys kilo iš griuvėsių ir tvirtino demokratines tradicijas bei stiprino rinkos ekonomiką, nepriklausomybę praradusioje Lietuvoje buvo kuriama Sovietų Sąjungos primesta planinės ekonomikos sistema. Per kelis dešimtmečius Lietuva tapo pramonine respublika. Joje pristatyta monstriškų gamyklų, kuriose iš atvežamų žaliavų gaminta produkcija Sovietų Sąjungos poreikiams tenkinti. Dauguma tokių įmonių darbuotojų buvo atvykę rusakalbiai.

Nepaisant didelių gamybos apimčių, Lietuvos parduotuvėse trūko būtiniausių prekių (pvz., baldų, drabužių, namų apyvokos reikmenų). Tai buvo vadinama deficitu. Dėl tokios sovietų valdžios Lietuvai primestos tvarkos kai kurie žmonės vertėsi šešėline ekonomika. Trūkstamų ir aukštesnės kokybės prekių verslūs ir iniciatyvūs žmonės parūpindavo iš artimojo užsienio (pvz., Lenkijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos) arba per vadinamąjį blatą.
Per kelis tarpininkus keliaujančių prekių kaina labai išaugdavo. Pavyzdžiui, madingos džinsinės kelnės kainavo tiek, kiek per mėnesį uždirbo gerą atlyginimą gaunantis darbininkas. Tokius šešėlinėje ekonomikoje uždarbiaujančius žmones visuomenė vadino spekuliantais, nors jų paslaugomis naudojosi dauguma šalies gyventokų. Tik aukšti komunistų partijos funkcionieriai sovietų valdžios buvo lepinami jiems skirtomis parduotuvėmis, įvairiomis lengvatomis (pvz., įsigyjant butą), kelialapiais į kurortus ir sanatorijas, kelionėmis į socialistines ir net kapitalistines šalis.

Lietuvos ūkio pokyčiai po 1990 m.

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę , mėginimas kurti rinkos ekonomikos sistemą tapo itin skausmingas visų ūkio sektorių darbuotojams. Daugelio nuo seniau veikiančių žemės ūkio ir pramonės įmonių produkcija nealitiko rinkos poreikių, dėl to nemažai nutraukė veiklą, daug žmonių neteko darbo. Lietuvoje imta vykdyti reformas, kuriomis siekta sukurti rinkos ekonomikos pagrindu veikiantį ūkį, skatinti paklausios produkcijos gamybą. Gana sparčiai klostėsi ekonominio bendradarbiavimo su kitomis šalimis ryšiai.

Po Nepriklausomybės atkūrimo labai pasikeitė ūkio struktūra: dvigubai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio reikšmė, bet gerokai išaugo paslaugų sektoriaus svarba (3pav.).
Todėl Lietuva vis dažniau įvardijama kaip paslaugų visuomenės šalis. Vykdyta valstybinių įmonių privatizacija, žemė grąžinama teisėtiems savininkams. Dėl korupcijos įsigalėjimo privatizacija ne visada vyko skaidriai. Kai kurie Lietuvos ūkiui nenaudingi valdžios sprendimai ir užsienio investuotojų nepasitikėjimas lėmė lėtesnę ūkio plėtrą. Po kelerių metų ekonomikos nuosmukio 1995 m. pirmą kartą užfiksuotas Lietuvos BVP augimas, kuris pamažu spartėjo. 1999 m. Rusijoje kilusi ekonominė krizė pristabdė Lietuvos ūkio kilimą, tačiau, pradėjus didesnę produkcijos dalį eksportuoti į ES bei kitas šalis, ekonomika atsigavo.


Dėl reformų, ekonominio bendradarbiavimo su užsienio šalimis, naujų rinkų, užsienio investicijų ir Europos Sąjungos teikiamos finansinės paramos Lietuvos BVP dabar auga sparčiau nei stipriausiose pasaulio šalyse (5 pav.).
Nors konkurencija pasaulio rinkose stiprėja, šalies eksporto augimo tempas nelėtėja. Tačiau vienam gyventojui tenkančio BVP dalis (pagal perkamąją galią) tėra 48% ES vidurkio, tad Lietuva ir toliau lieka viena iš skurdžiausių ES valstybių. Vyriausybės vykdoma politika numato spartinti šalies ūkio plėtrą, dėl to ekonomika turėtų ir toliau augti.






_________________________________________________________________________
Ūkio plėtros ištekliai ir perspektyvos

Lietuvos geografinė padėtis palanki tranzitui: šalies teritoriją kerta svarbios Europos transporto magistralės, turime neužšąlantį Klaipėdos uostą. Šie veiksniai suteikia galimybių aktyviai dalyvauti tarptautinėje prekyboje.

Lietuvoje nuo sovietinių laikų gerai išplėtotas kuro ir energetikos sektorius. Ypač svarbi naftos perdirbimo pramonė, aprūpinanti šalį naftos produktais ir duodanti daug pajamų už vidaus bei užsienio rinkoje parduodamą produkciją.

Kvalifikuota darbo jėga, narystė ES ir NATO, stabili politinė padėtis suteikia mūsų valstybei gana aukštą verslo palankumo indeksą ir leidžia pritraukti užsienio investicijų. Naujų galimybių Lietuvos ūkio plėtrai atveria iš ES strukturinių fondų gaunamos lėšos. Jos naudojamos visoms ūkio šakoms modernizuoti ir plėtoti.

Siekiant ir ateityje išlikti augančios ekonomikos šalimi, Lietuvos ūkį būtina toliau modernizuoti. Didžiąją dalį dabartinio eksporto sudaro perdirbamosios pramonės gaminiai, kuriuos ateityje gali nukonkuruoti sparčiai auganti Kinijos, kitų Azijos šalių pramonės produkcija. Jei Lietuva liks tradicinių pramonės šakų gaminių (drabužiai, baldai, maisto produktai ir kt.) eksportuotoja, ir toliau smarkiai priklausys nuo žaliavų importo, brangstančių energijos išteklių. Ateityje, spartėjant technologijų raidai, stipriosiose šalyse didžiausią reikšmę turės paslaugų ir informacijos sektoriai, o tradicinių pramonės šakų gamyba bus iškelta į silpnesnės ekonomikos valstybes.

Mūsų šalis turi didelę taikomųjų mokslų tyrimų patirtį, gerą specialistų rengimo sistemą. Gausių išteklių neturinčiai Lietuvai ypač naudinga plėtoti aukštųjų technologijų pramonę. Ji nenaudoja daug žaliavų, bet sukuria gerokai didesnę pridėtinę vertę. Dabar Lietuvoje naujosioms technologijoms tirti ir taikyti skiriama nepakankamai dėmesio bei finansavimo, todėl šios pramonės dalis dabartinėje ūkio struktūroje daug mažesnė nei kitose ES šalyse. Nemažai aukštųjų technologijų specialistų, negalėdami tinkamai panaudoti žinių ir įgūdžių, išvyksta dirbti į kitas šalis. Naujų technologijų pramonės ir informacijos sektoriaus plėtrai būtina kuo daugiau pritraukti užsienio investuotojų ir efektyviai naudoti ES struktūrinių fondų lėšas.
_________________________________________________________________________
Europos Sąjungos parama Lietuvos ūkiui

Tapusi Europos Sąjungos nare Lietuva įgijo galimybę naudoti šio ekonominio susivienijimo struktūrinių fondų lėšas. Jos skiriamos įvairių Lietuvos ūkio sričių atsilikimui nuo kitų ES šalių mažinti. Finansuojami pramonės ir paslaugų įmonių, žemdirbių, švietimo įstaigų projektai, kuriuos įgyvendinant modernizuojama ūkio infrastruktūra, kuriamos naujos darbo vietos, diegiami tobulesni mokymosi, darbo ir mokslinių tyrimų metodai. 2004 - 2006 m. šiems tikslams iš struktnrinių fondų gauta apie 4 mlrd. litų, o 2007- 2013 m. numatyta skirti net 36 mlrd. litų.

Apmaudu, tačiau ne visada gaunamos lėšos skirstomos skaidriai. Kai kuriais atvejais pasitaikė piktnaudžiavimų.



Литва