Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Saugomos teritorijos     Augalija ir gyvūnija      Trumpai   










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




AUGALIJA IR GYVŪNIJA

Augalų paplitimo ypatumai Lietuvoje natūraliai auga beveik 1800 aukštesniųjų augalųrūšių (gaubtaseklių, plikaseklių ir sporinių induočių). Iš jų apie 500 yra kilusių iš kitų kraštų. Kiekvienos rūšies augalas geriausiai veša ten, kur palankiausios sąlygos. Vie- nimėgstamedžiųpaunksnę, kiti-drėgnas dirvas, darkiti-sausus smėlynus, dėlto auga skirtingose vietose. Pagal tai skiriama miško, pievų, pelkių, vandens telkimų, pajūrio bei smėlynų ir kultūrinio kraštovaizdžio augalija (3 pav.). Lietuvojeyranemažai eglynų, kurie būdingi atšiauresnio klimato - spygliuočių miškų geografinei zonai (taigai). Auga ir piečiau esančių plačialapių miškų me¬džių, pavyzdžiui, ąžuolų. Mūsų šalyje veša ir spygliuočių, ir lapuočių miškai, tad Lietuva yra mišriųjų miškų geografinėje zonoje. Dauguma augalų rūšių (pušis, eglė, beržas) paplitusios visoje šalyje. Bet kai kurie būdingi tik tam tikrai teritorijai. Pavyzdžiui, Lietuvos pajūry¬je ir Kuršių marių pakrantėje yra augalų, kurie kitur mūsų šalyje neauga. Tai lemia švelnesnis pajūrio klimatas: čia retesnės šalnos ir stiprūs šalčiai, plonesnė sniego danga. Rytų Lietuvoje yra žemyniškesnį klimatą mėgs¬tančių augalų. Lietuvos teritoriją kerta kai kurių augalų šiaurinio ar pietinio išplitimo riba. Pavyzdžiui, skroblų (4 pav.) aptinkama visoje vidurio Europoje. Šiau¬riausių jų augaviečių yra Lietuvoje (5 pav.) ir Latvijoje. Nedideliuose užda- ruose arealuosekaikur dar pasitaiko tundrosaugalų: beržų keružių, tekšiu. Tokios išlikusios praėjusių epochų rūšys vadinamos reliktinėmis rūšimis (lot. relictus - paliktas).

Pievos

Lietuvos kraštovaizdyje vyrauja anksčiau mūsų šaliai nebūdingos pievos. Dau¬guma jų atsirado iškirstų miškų ar nusausintų pelkių vietoje. Pievos šienaujamos (7 pav.), jose ganomi gyvuliai. Apleistos gana greitai užauga krūmais ir medžiais. Skirstomos į natūraliąsias ir kultūrines (sėtinės). Natūraliosioms pievoms būdinga ypač didelė žolinių augalų įvairovė. Lie¬tuvoje daugiausia natūraliųjų sausumos pievų. Paupiuose plyti natūraliosios užliejamosios pievos, dar vadinamos lankomis. Jas beveik kasmet užlieja potvy¬nio vanduo. Upės sąnašos patręšia dirvą, todėl šiose pievose auga bene vešliausi žo¬lynai. Didžiausi užliejamųjų pievų plotai yra Nemuno žemupyje (9 pav.). Kultūrinės (sėtinės) pievos įdirbtos, nusausintos, užsėtos produktyvių rūšių žolėmis. Našiausios Lietuvoje- sukultūrintos užliejamosios Nemuno žemupio pie¬vos. Paskutinį dešimtmetį nemažai kultūrinių pievų žemdirbiai apleido, todėl jos pamažu vėl virto natūraliosiomis.

Miškingumo skirtumai

Miškai Lietuvos teritorijoje pasiskirstę nevienodai. Didžiausią plotą apima ša¬lies pietryčiuose ir rytuose, kur vyraujane- labai derlingi dirvožemiai, todėl miškų iš¬kirsta mažiau. Čia plyti didžiausia Lietuvoje Dainavos giria ir kiti dideli miškų masy¬vai (4 pav.). Miškingiausios yra Alytaus ir Vilniaus apskritys. Cia miškai apima kone pusę teritorijos. Mažiausiai jųMarijampolės ir Klaipėdos apskrityse.

Miško ardai

Miško augalų bendrija yraviena iš sudėtingiausių. Augalai pasiskirstę sluoks¬niais, kurie vadinami ardais (5 pav.). Pagrindinė miško sudedamoji dalis yra me-džių ardas-medynas. Jis gali būti grynasis - iš vienos rūšies medžių (pavyzdžiui, eglynas) arba mišrusis - iš daugiau rūšių medžių (pavyzdžiui, eglės ir beržo me-dynas). Žemiau medžių ardo yra krūmų ardas. Jame auga lazdynų, šaltekšnių, sausmedžių, kadagiųirkitųkrūmų. Šis ardas miškininkų vadinamas traku. Nere¬tai po senesniais medžiais iš sėklų ar vegetatyviniu būdu želia jaunų medelių, iš ku¬rių vėliau gali susiformuoti medynas. Si „jaunoji miško karta" vadinama pčmiš- kiu. Žolių arde žemiau krūmų auga ne tik žolių, bet ir įvairių krūmokšnių, puskrū¬mių: viržių, mėlynių, brukniųir kt. Žemiausias samanųir kerpių ardas.

Medynų rūšinė sudėtis

Mūsų šalyjevyraujaspygliuočiųmedynai-pušynai ir eglynai,kuriesudaro dau¬giau kaip pusę Lietuvos miškų (6 pav.). Pušynų daugiausia smėlingoje Pietryčių ly¬gumoje, o eglynų-morėninėse aukštumose. VidiirioUetuvojeauga daugiausia lapuočiųmedynų.Pagalmedienos savybes jie skirstomi į minkštuosius ir kietūosius lapuočius. Prie minkštųjų priklauso ber-žas, juodalksnis, baltalksnis, drebule. Šių lapuočių medynų Lietuvoje daugiausia, o labai vertinamų kietųjų (ąžuolų ir uosių) likę nedaug.

Medynų amžius

Medis, kaip ir kiekvienas organizmas, turi savo amžių. Jis išdygsta, auga, subręsta ir žūva. Kiekvienos rūšies medžio amžius kitoks. Pavyzdžiui, baltalksnis auga ir subręsta gana greit, o spygliuočiai daug lėčiau (7 pav.). Itin vėlai brandą pasiekia ąžuolai. Pagal amžių medynai skirstomi į keturias brandumo grupes: jaunuoly¬nai, pusamžiai, bręstantys ir brandūs. Lietuvoje daugiausia pusamžių medynų (8 pav.). Kirsti leidžiama ti k brandžius medynus. Taigi nemažai dabar kertamų me¬džių mena Pirmojo pasaulinio karo laikus.

Miško ištekliai ir jų naudojimas

Mediena - pagrindinė miškų ūkio produkcija. Ji naudojama s tatybose, baldų pra¬monėje, popieriui ir celiuliozei gaminti. Iš spygliuočių gaunama sakų (kanif olijos ir terpentino žaliavos). Nemažai medienos sunaudojama kurui. Miškas teikia ir kitų gėrybių: grybų, uogų, vaistinių augalų. Jo ištekliai yra ir medžiojamieji gyvūnai. Taigi miškas ir miškų ūkis svarbūs mūsų šalies gyventojams, ekonomikai. Jo ištek¬liai priklauso prie atsinaujinančiųjų, todėl labai svarbu naudoti saikingai. Lietuvos miškuose sukauptamaždaug 390 mln. m3 medienos. Kasmet jos priau¬ga apie 12 mln. m3, o iškertama - apie 6 mln. m3 medienos. Taigi medienos išteklių Lietuvoje gausėja. Didėja ir brandos amžių pasiekusių medynų plotai. Dėl augančios medienos paklausos šalyje ir užsienyje didėja kirtimų apimtys (10 pav. ). Tačiau mediena panaudojama nepakankamai efektyviai: didesnę eksporto dalį sudaro neapdorota apvalioji mediena - rąstai. Gerokai daugiau pajamų duotų sparčiau didėjantis pjautinės medienos ir jos gaminių (faneros, baldų, popieriaus ir celiuliozės) eksportas. Mediena ir medienos pramonės produkcija sudaro apie 11 % viso Lietuvos eks¬porto ir ši dalis nuolat auga. Nemažai į užsienį išvežama ir kitų miško gėrybių: gry¬bų, uogų.

Gyvūnijos įvairovė ir paplitimas

Dabar Lietuvoje gyvena 518 stuburinių ir apie 18 tūkst. bestuburių gy¬vūnų rūšių (4pav.). Beveik kasmet mūsų šalyje atrandama visnaujų bes- tuburiųrūšių Pagal gyvenamąją \detąskiriama miško,pievų, pelkių, van¬dens telkimų ir kultūrinio kraštovaizdžio gyvūnija. Daugiausia gyvūnųrū- šių miško ekosistemoje. Gyvūnų skaičius nuolat kinta: vienų daugėja, kitų mažėja. Reti gyvūnai saugomi, gausesniųrūšių (stirnų, šernų, kiškių, ančių) skaičius reguliuo¬jamas medžioklė. Salyje sėkmingai aklimatizavosi (prisitaikė išgyventi) kai kurie kraštui nebūdingi gyvūnai. Vieni iš jų (usūriniai šunys, kolorado vabalai) į Lietuvą atklydo patys, kitų (ondatrų, kanadinių audinių, danielių) atve¬žė žmonės. Atvežti iš Rusijos ir paleisti mūsų miškuose vėl ganosi taurieji elniai, stumbrai, sėkmingai plinta bebrai. Toks išnykusių gyvūnų grąžinimas j anksčiau jų gyventą teritoriją vadinamas reaklimatizacija.

Gyvūnų paplitimo ypatumai

Lietuvoje gyvena plačialapių ir mišriųjų miškų, taip pat taigos gyvūnų, šiek tiek stėpinių rūšių. Dauguma paplitę visoje teritorijoje,jiems būdin¬gose ekosistemose. Galima pastebėti kai kuriųdėsningumų. Šalies pietuo¬se aptinkama daugiau šilumą mėgstančių rūšių, pavyzdžiui, miegapelių, medvarlių. Čia eina šiaurinė balinio vėžlio arealo ribai (5 pav.). Dar toliau randama tik nedidelių uždarų šio gyvūno populiacijų. Šalies pietryčiuo¬se aptinkama stepinių drugių rūšių, o j šiaurę kartais užklysta „svečių" iš tundros ir miškatundrės - laplandinių pelėdų, žvyrių. Šiaurės rytų miškų ežeruose peri tundros paukštis - juodakaklis naras. Poledynmečiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje gana gausiai gyve¬no baltųjų kiškių. Didžiuosiuose miškų ir pelkių masyvuose jų aptinka¬ma ir šiais laikais. Tai gana retas mūsų šalyje gyvūnas, būdingesnis tun¬drai ir taigai negu mišriųjų miškų zonai. Lietuva yra pietinėje baltojo kiš¬kio arealo dalyje.

Paukščių migracija

Nedaugelis paukščių rūšių Lietuvos teritorijoje gyvena nuolat. Dauguma šaltuoju metų laiku išskrenda į šiltesnius kraštus. Kai kurių jų rūšių šalyje ga¬lima pamatyti tik žiemą. Pagal polinkį sezoniškai keisti buvimo vietą paukš¬čiai skirstomi į sėslius, klajojančius ir migruojančius. Sėslūs paukščiai (žvirbliai, šarkos, kurapkos ir kt.) visus metus nesitraukia iš gimtųjų vietų. Klajojantys, išvedę jauniklius, ieško palankesnių maitinimo¬si sąlygų, todėl klajoja įvairiomis kryptimis. Dažniausiai jie traukiasi ten, kur švelnesnis klimatas. Lietuvoje žiemojančios zylės, geniai ar kryžiasnapiai gali būti atskridę iš Latvijos ar Rusijos. Vabzdžialesiai (kregždės, musinukės), giesmininkai ir dauguma vandens paukščių dar rudenį išskrenda į vakarų, pietų Europą, o kai kurios rūšys trau¬kia dar toliau - į Afriką. Per Lietuvos teritoriją eina paukščių sezoninės migra- cijos keliai (7 pav.). Kiekvieną pavasarį tūkstančiai paukščių skrenda į šiau¬rės Europos tundrą ir taigą perėti, o rudenį tuo pačiu maršrutu grįžta. Dau¬giausia jų traukia Lietuvos pajūriu. Mėgstama poilsio vieta - Nemuno delta. Cia, Ventės rage, įkurta paukščių žiedavimo stotis.

Stumbras-Lietuvos girių galiūnas Stambiausias Lietuvos kanopinis žinduolis. Patino kūnas iki 3,5 m ilgio, iki 1,9 maukščio, 700-1000 kg masės. Gyvena lapuočių miškuose bandomis. Vasarą minta žole, lapais, žiemą-ūgliais, me¬džių šakelėmis, žieve. AnksčiaustumbrasgyvenonemažojeEuropos dalyje, taippatir Lietuvoje.Šįgiriųgaliūną mėgo medžiotijvairiųšalių didikai. Met¬raščiuose minima, kad Lenkijos karaliaus Jogailos įsakymu daug stumbrų sumedžiota prieš Žalgirio mūšį kariuomenei maitinti, o vienoje didžiojo kunigaikščio Vytauto surengtoje puotoje iškepta ir suvalgytaapie šimtą. Stumbrams pradėjus nykti, susirūpinta jų apsauga. Už sume- džiotą be leidimo girių galiūną 1588m. Lietuvos Statutenumatyta 20 kapų grašių bauda. Tačiau tai neišgelbėjo šių gyvūnų - XVII a viduryje LDK teritorijoje jų neliko. Paskutinis laisvėje gyvenan¬tis Europos stumbras nušautas 1919 m. Belovežo girioje. Liko tik zoologijos soduose laikomi individai, iš kurių vėliau atkurta lauki¬nių stumbrų populiacija. , 1969^-1972m. į Panevėžio rajone įsteigtą stumbryną atvežta 10 stumbrų iš Rusijos. Jaunus gyvūnus išleidžiant į miškus, po kurio laiko suformuota sulaukėjusių stumbrųbanda. Dabar Pašilių stum- brynoaptvaraoselaikomakeliolikašiųgyvūiių,dar kita tiekgano- si gretimuose miškuose.

Kokių žinai tundros gyvūnų, kurie anksčiau buvo pa¬plitę dabartinės Lietuvos teritorijoje A? Kur šios rūšys gyvena dabar? Paaiškink kodėl. Gyvūnijos kaitą susiek su augalijos ir klimato kaitos diagrama (<-114 p.). Apytiksliai nurodyk, kada Lietuvos teritorijoje paplito taigos, plačialapių miškų ir stepių gy¬vūnai. Kokią įtaką Lietuvos gyvūnijai turėjo ankstesnė ir da¬bartinė žmonių ūkinė veikla? Topografiniuose ir kituose žemėlapiuose (atlasas) rask vietovardžių, kuriuose užfiksuoti išnykusių ar nykstan¬čių gyvūnų (tauro, sabalo, lokio (meškos) i stumbro) pa¬ vadinimai. Išvardyk 10 gyvūnų, paplitusių visoje šalies teritorijoje. Kuriuos iš jų teko matyti? Kaip skirstomi paukščiai pagal polinkį sezoniškai keisti buvimo vietą? Išvardyk po kelias jų rūšis. Nurodyk, kuria Lietuvos dalimi eina pagrindiniai paukš- čių migracijos keliai Paaiškink kodėl. Pasidomėk, kurių paukščių būriai skrenda per šalies teritoriją. Plačiau pasidomėkite, kuriam tikslui paukščiai žieduo¬jami. Kaip tai atliekama? Kuriose Europos ir Afrikos vietose rasta Lietuvoje žieduotų paukščių? Parenkite pranešimą.



Литва