Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Saugomos teritorijos     Augalija ir gyvūnija      Trumpai   










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




DIRVOŽEMIAI IR ORGANINIS PASAULIS

Viršutinį purųjį Žemės plutos sluoksnį, kuriame gali augti ir derėti augalai, vadiname dirvožemiu. Jis labai svarbus netik augalams, bet ir žmonėms: dirvožemyje auga kultūrinai augalai-pagrindinis žmonių maisto šaltinis. Žemdirbiui visais laikais rūpėjo, kaip išauginti didesnį derlių. Dėl to nuo pat žemdirbystės aušros žmogus domėjosi dirvožemio savybėmis, nuolat tobulino dirvos dirbimo būdus.

Dirvodara

Dirvožemis - nuolat kintanti gamtinė sistema, kurioje vyksta sudėtingų fizinių, cheminių ir biologinių procesų. Jis susidaro įvairiems veiksniams veikiant paviršinį uolienų sluoksnį (2 pav.). Šis procesas vadinamas
dirvodara.   Dirvožemis susidaro iš paviršinio uolienų sluoksnio- dirvodarinės uolienos. Lietuvoje tai daugiausia ledyninės nuogulos (smėliai, moliai). Paviršinis uolienų sluoksnis nuolat dūla fiziškai ir chemiškai (1 pav.). Vėliau jame įsikuria augalai. Yrant organinėms atliekoms, susidaro puvenos, dar vadinamos humusu (lot. humus - žemė, dirvožemis). Jis yra svarbiausia dirvožemio dalis. Organinių atliekų skaidyme dalyvauja daugybė smulkių dirvožemio organizmų. Ilgainiui humuso sluoksnis storėja, todėl dirvožemyje ima augti vešlesnė augalija. 

Dirvožemį nuolat veikia įvairūs klimatiniai veiksniai, iš kurių Lietuvoje svarbiausias - krituliai. Susigėręs į dirvą lietaus ar sniego tirpsmo vanduo išplauna iš paviršinių sluoksnių ir įplauna į gilesnius tirpiąsias medžiagas, molio daleles. Dirvožemiui susidaryti įtakos turi ir reljefas. Štai kalvų viršūnėse dirva perdžiūsta, o tarpukalviuose pernelyg drėgna, neretai ima pelketi. 

Dirvodara - lėtas procesas. Per metus mūsų sąlygomis dirvožemis pastorėja tik apie 0,1 mm. Dauguma Lietuvos dirvožemiųpradėjo formuotis pasitraukus paskutiniam ledynui. Vidutinis jų storis-apie 1 m.








________________________________________________________________
Dirvožemio pjūvis


Geriausias būdas patyrinėti dimžemį - rasti išraustą duobę arba patiems ją išsikasti. Vertikaliame pjūvyje matysite, kad dirvožemis sudarytas iš skirtingų sluoksnių. Paprastai skiriami trys pagrindiniai sluoksniai. Mokslininkai juos vadina horizontais ir žymi raidėmis A, B ir C (3 pav.). 

A horizontas. Tamsiausias viršutinis sluoksnis. Jame vyksta intensyvi biologinė veikla, kaupiasi humusas. 
B horizontas. Čia kaupiasi iš A horizonto išplautos mineralinės ir organinės medžiagos, pavyzdžiui, geležies junginiai. Dėl to horizontas neretai įgauna rausvą ar rusvą atspalvį. 
C horizontas. Dirvodarinė uoliena (smėlis, molis ir kitos uolienos). 

________________________________________________________________
Dirvožemio derlingumas

Dirvožemio gebėjimas aprūpinti augalus mineralinėmis medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir sudaryti palankią terpę augti vadinamas dirvožemio derlingumu. Tai svarbus bruožas, skiriantis nuo uolienos. 
Derlingumas priklauso nuo įvairių dirvožemio savybių: 

dirvodarinės uolienos, grūdėtumo, humuso kiekio, rūgštumo (pH), taip pat nuo drėgnumo ir žmonių ūkinės veiklos. 

Derlingiausi mūsų šalies dirvožemiai yra Lietuvos vidurio žemumoje, o nederlingiausi - smėlingoje Pietryčių lygumoje (9 pav.).

_________________________________________________________________
Dirvožemio erozija ir gerinimas

Dirbamuosiuose kalvoto reljefo laukuose galima pastebėti,jog kalvų viršūnėse plyti šviesiai rusva, mažai humusinga dirva. Atvirkščiai, daubose dirva net juoduoja nuo humuso (l pav.). Šie skirtumai atsirado per daugelį metų dėl paviršinio dirvos sluoksnio ardymo - dirvožemio erozijos. Kol paviršius padengtas tankia žoline augalija, šis procesas beveik nepasireiškia. Jis suaktyvėja tada, kai žmonės suardo natūralią augalijos paklotę. 

Purų ir augalų nesutvirtintą paviršinį dirvos sluoksnį gali nupustyti vėjas, nuplauti lietaus ar sniego tirpsmo vanduo. Be to, dirvožemį perstumia žemės ūkio padargai ir mašinos. Taip humusingas paviršinis sluoksnis laipsniškai keliauja į pašlaitės. Dėl to dirvožemis kalvų viršūnėse nuskurdęs, o daubose-derlingas. Žemės dirbimas bei dirvožemio erozija pakeitė ir mūsų krašto reljefą. Kalvos ariamuosiuose laukuose lėkštėj o, o daubos prisipildė žemės ūkio padargų nustumtos ir vandens nuneštos žemės. Lietuvoje beveik 24% dirbamųjų laukų yra smarkiai arba labai smarkiai paveikti dirvožemių erozijos. Daugiausia dirvos apardytos kalvoto reljefo ir stačių šlaitų vietovėse. Itin pavojinga linijinė vandens erozija, kainuplaunamas visas derlingasis sluoksnis ir išgraužiamos griovos (3 pav.).

Vėjo sukelta dirvožemio erozija 
Stiprus oro srautas nupūsto smulkias paviršines dirvožemio daleles. Toks reiškinys dažnas sausose, puriose smėlio ir priesmėlio dirvose. Per vieną vidutinio smarkumo dulkių audrą iš 100 ha lauko vėjas gali nupustyti apie 41 dirvožemio. Itin aktyviai dirvos dalelės nunešamos nuo kalvų viršūnių ir priešvėjinių šlaitų. Vėjo erozija Lietuvoje dažniausiai pasireiškia pavasarį ir vasaros pradžioje, kol dar nesužėlusios žemės ūkio kultūros. 

Mechaninė dirvožemio erozija 
Mechaninė dirvožemio eroajaatsirado žmonėms pradėjus dirbti žemę. Iš pradžių, kaplinės žemdirbystės laikais, ji buvo nedidelė. Vėliau, tobulėjant žemės dirbimo padargams, intensyvėjo. Kad būtų lengviau arkliams, mūsų senoliai arė skersai šlaito ir vertė dirvą žemyn. Taip per daugelį metų derlingą sluoksnį nustūmė pašlaltėn. 

Mechaninė dirvožemio erozija paspartėjo ėmus naudoti galingą techniką. Traktoriai giliau aria dirvą, taigi daugiau jos perstumia. Be to, gali įvažiuoti į statesnius šlaitus. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais įdirbta kalvotų laukų, kurių anksčiau neįveikė arklio traukiamas plūgas. Kalvotame reljefe ariant bet kuria kryptimi, paviršinis dirvožemio sluoksnisvis tiek byra į papėdę. Kuo šlaitai statesni, tuo daugiau perstumiama dirvos.

Vandens sukelta dirvožemio erozija 
Vanduo nuo kalvos viršūnės ir šlaito nuplauna paviršinį dirvožemio sluoksnį. Tai dažnas reiškinys kalvotuose Lietuvos aukštumų dirbamuosiuose laukuose. Jei vandens srautas neintensyvus, išplautos dirvožemio dalelės tik užpildo žemiau esančius nedidelius dirvos nelygumus. Taip paviršinis dirvos sluoksnis po truputį slenka šlaitu žemyn. Per liūtį ar staigiai tirpstant sniegui, vanduo nespėja įsisunkti į dirvą, ima tekėti nuo šlaito srovėmis iri šplauna griovas. 

_________________________________________________________________________
Kaip mažinama dirvožemio erozija?

Veiksmingiausia dirvožemio erozijos stabdymo priemonė - užsodinti ariamąją žemę daugiametėmis žolėmis ir paversti ganykla. Siekiant sumažinti dirvos išpustymą, reikia daugiau sodinti miško, laukus skaidyti į mažesnius plotelius ir apsodinti apsauginiais želdiniais. Statesniuosė šlaituose galima įrengti terasas. Stačių šlaitų, kalvoto reljefo dirbamuosiuose laukuose eroziją mažinti padeda kai kurios priemonės. Pavyzdžiui, dirva ariama ne taip giliai ir išilgai šlaito, dirvožemis suslegiamas (voluojamas), neauginama kaupiamųjų kultūrinių augalų (bulvių, cukrinių runkelių).

_________________________________________________________________
Dirvožemio gerinimo būdai 

 Dirvožemio derlingumui didinti Lietuvoje ir daugelyje šalių tręšiama, kalkinama, melioruojama, drėkinama, taikoma sėjomaina. 

Tręšimas - maistingųjų medžiagų kiekio: dirvožemyje didinimas.
Prie organinių trąšų priskiriama: srutos, mėšlas, pūdinys (kompostas).
Dažniausiai naudojamos azoto, kalio ir fosforo mineralinės trąšos.
Kalkinimas - kalkių ir klintmilčių barstymas rūgščiuose dirvožemiuose. 

Taip neutralizuojamos dirvoje esančios rūgštys. 
Drėkinimas Lietuvojė taikomas sausringomis vasaromis.
Sėjomaina - žemės ūkio kultūrų auginimo bei pūdymo (dirvonavimo) kaita, padedanti nenualinti dirvožemio ir išsaugoti maistingąsias medžiagas.
 Melioravimas - užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas, kai vandens perteklius išleidžiamas iškastais kanalais ir grioviais. 

________________________________________________________________________
Lietuvos dirvožemis 

 Dirvožemio klasifikacija yra sudėtinga. Lietuvojė paplitęs dirvožemis skirstomas į 10 grupių. 


Derlingesnio Lietuvos dirvožemio grupei galima skirti rudžemį, kalkžemį ir salpžemį. 

Rūdžemis. Derlingiausias Lietuvos dirvožemis, susidaręs rausvai rudame moreniniame priemolyje, todėl turi rusvą atspalvį (ypač B horizontas). Rudžemis pasižymi dideliu humuso kiekiu. Paplitęs Vidurio Lietuvos žemumoje. 

Kalkžemis. Susidaręs virš karbonatingojo moreninio priemolio. Jame nemažai humuso, tačiau nepakanka drėgmės. Paplitęs nedideliais plotais Lietuvos šiaurėje (Biržų, Joniškio rajonuose), kai kur Lietuvos pietvakariose.

Salpžemis (aliuvinis dirvožemis). Paplitęs upių slėnių siauruose plotuose. Susidarė iš upių sąnašų (derlingo dumblo). Turi daug sluoksnių, nes per kiekvieną potvynį upė užkloja naują ploną dumblo sluoksnį. Didžiausias jo plotas Lietuvojė - Nemuno deltoje. 

 Nederlingiausi Lietuvojė yra smėlžemis ir jauražemis. 

Smėlžemis. Tai bene skurdžiausias dirvožemis, susidaręs iš smėlingos dirvodarinės uolienos. Rupiame smėlyje humusas greitai išplaunamas, todėl šis dirvožemis neturi humuso horizonto (Al) arba šis itin plonas. Be to, smėlžemis yra rūgštus (pH ~ 4), o tai irgi labai nepalanku žemės ūkio augalams. Paplitęs daugiausia Lietuvos pietryčiuose, ledyno tirpsmo srautų nuogulose.

Jauražemis. Susidaręs skirtingos kilmės ir grūdėtumo smėlyje. Jis panašus į smėlžemį, nes irgi yra rūgštus ir viršutiniame sluoksnyje turi mažai humuso, maistingųjų medžiagų. Jauražemyje A horizontas labai ryškiai skiriasi j ploną humuso (Aj) ir storesnį šviesų horizontą - j aurą (A2). Paplitęs daugiausia Rytų Lietuvojė.


Литва








 Melioravimas - užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas, kai vandens perteklius išleidžiamas iškastais kanalais ir grioviais.