Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Baltijos jūra     Kuršių marios      Upės     Požeminiai vandenys      Ežerai     Pelkės      Trumpai 










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




PELKĖS

Nuolat šlapi žemės paviršiaus plotai su savita augalija, kuriai nunykus susidaro durpės, vadinami pelkėmis. Jos mūsų krašte apima apie 4150 km2, arba maždaug 6,4% Lietuvos ploto. 



Tai gerokai mažiau negu Suomijoje (33%), Estijoje (22%), net Lenkijoje (8%). Anksčiau Lietuvoje būta daugiau pelkių. Nemažai jų nusausinta ir paversta dirbamaisiais laukais, kultūrinėmis pievomis. Dauguma mūsų šalies pelkių nedidelės, vos kelių hektarų, bet esama ir labai didelių. 

Didžiosios pelkės telkiasi Pajūrio žemumoje ir pereinamojoje iš aukštumų į žemumas juostoje. Labai užpelkėjusi Nemuno delta: pelkės apima net 25% jos ploto. Mažų pelkučių daugiau moreninėse aukštumose.







________________________________________________________________
Kaip susidaro pelkės? 

Seklaus ir užaugusio ežero vandenyje ima trūkti deguonies, irimo procesai lėtėja. Formuojasi ne visai susiskaidžiusi augalų liekanų masė - durpės, kuri klostosi ant dumblo sluoksnių. Ežeras pamažu užanka ir virsta pelke. 

Dauguma nedidelių Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Ten, kur jos dabar plyti, palyginti neseniai telkšojo ežerai. Sausumoje pelkės susidaro paviršiaus pažemėjimuose, kuriuose kaupiasi gruntinis ar kritulių vanduo. Dėl nuolat besisunkiančio gruntinio vandens gali supelkėti ir šaltiniuotos pašlaitės.
__________________________________________________________________________
Pelkių tipai

Pelkės nevienodos: skiriasi jų paviršiaus išgaubtumas, mityba, augalija (2,3.pav.). Pagal šiuos bruožus skiriami trys pagrindiniai tipai: 
  • žemapelkės, 
  • tarpinės pelkės 
  • ir aukštapelkės. 
Lietuvoje daugiausia žemapelkių (71%), kiek mažiau aukštapelkių (22%),o mažiausiai-tarpinių pelkių(7%visų pelkių ploto). 



Kuo žemapelkė skiriasi nuo aukštapelkės?
_________________________________________________________________
Augalai keičia pelkę 

Mineralinių medžiagų prisotintu požeminiu vandeniu maitinamoje žemapelkėje auga alksnių, viksvų, nendrių, asiūklių, žaliųjų samanų ir kitų mažai rūgščią terpę mėgstančių augalų (4 pav.).
Nunykusios jų dalys palyginti gerai skaidosi, susidaro mažo rūgštingumo, tamsių spalvų žemapelkių durpės. 

Kaupiantis durpėms, pelkės paviršius pamažu kyla, pasiekia gruntinio vandens lygį. Tai tarpinė pelkė. Vasarą ją daugiau maitina krituliai, kuriuose nėra mineralinių medžiagų. Ilgainiui tokioje pelkėje pakinta augalija - atsiranda rūgštesnę terpę mėgstančių augalų: kiminų, spanguolių. Išlieka ir žemapelkei būdingų beržų, nendrių. Durpių sluoksnis nelabai storas, todėl šių augalų šaknys siekia pelkės pagrindą, kuri ame gausu mineralinių medžiagų. 

Toliau storėjant durpių sluoksniui, pelkės paviršius iškyla aukščiau už gruntinio vandens lygį - ji virsta aukštapelke. Mityboje ima vyrauti kritulių vanduo. Baltosios samanos - kiminai - it kilimas padengia visą paviršių. Labai rūgščioje terpėje gali augti tik gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės ir vienakitapušelė. Augalų liekanos skaidosi lėtai, susidaro šviesiai rusvos aukštapelkių durpės. Greičiau jos kaupiasi vidurinėje dalyje, todėl pelkės paviršius išsigaubia. Kai kurių pelkių, lyginant su pakraščiais, jis būna iškilęs net 6 m. 

Durpės pelkėje kaupiasi labai lėtai: permetus susidaro maždaug 1 mm sluoksnis. Išmatavus viso sluoksnio storį, galima nustatyti apytikslį pelkės amžių. Storiausias durpių sluoksnis (16,5 m) aptiktas Didžiajame raiste (Jonavos raj.).

_________________________________________________________________________
Durpių ištekliai

Pelkėse susidaro vertingų naudingųjų iškasenų - durpių. Žemapelkių durpės naudojamos kompostui gaminti, jomis tręšiami dirbamieji laukai. Degdamos durpės išskiria tiek pat šilumos, kiek ir malkos, todėl kūrenamos kietojo kuro katiluose. Aukštapelkių durpės naudojamos šiltnamių žemei ruošti (5 pav.). 

Durpių telkiniai vadinami durpynais. Prie pramoninių telkinių priskiriami durpynai, kuriuose durpių sluoksnis storesnis nei 1 m. Lietuvoje tokių yra apie 300, juose susikaupę per 500 mln. tonų durpių. Bet daugelis dėl aplinkosaugos problemų tikriausiai niekada nebus eksploatuojami.  

Mūsų šalyje dabar įrengta apie 60 pramoninių durpynų. Durpių ištekliai juose - iki 120 mln. t. Durpių gavyba pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjusi (6 pav.), daugelis durpynų apleisti. Svarstoma galimybė juos užtvindyti ir vėl paversti pelkėmis. Didžioji išgaunamų durpių dalis eksportuojama į užsienio šiltnamių ūkius. Šiek tiek mažiau gaminama kurui ir labai mažai - gydymo reikmėms.


______________________________________________________________________
Pelkių reikšmė

Pelkėse ne tik kaupiasi durpės. Čia auga savitų augalų, dera vertingų uogų, peri reti paukščiai, prieglobstį randa žvėrys. 

Nemažai žemapelkių nusausinta ir paversta durpynais, kultūrinėmis pievomis ar dirbamaisiais laukais. Dėl to pelkių augalija ir gyvūnija nyksta. Siekiant išsaugoti retas rūšis, nemažai pelkių paskelbtos draustiniais.

Pelkės labai svarbios upių nuotėkiui reguliuoti. Jos lyg kempinės sugeria sniego tirpsmo ar lietaus vandenį, kuris maitina ištekančius upelius. 

Durpės gerai užkonservuoja patekusius organizmus, daiktus. Eksploatuojamuose durpynuose randama seniaumūsųkrašte gyvenusių gyvūnų kaulų, ragų. Užpelkėjusiame Pajautos slėnyje prie Kernavės archeologai aptiko medinį I tūkstm. kelią - medgrindą, gerai išsilaikiusių XII-XIV a, gyvenvietės sienojų, įvairių daiktų.

Durpėse susikaupusios žiedadulkės padėjo nustatyti, kokių augalų mūsų krašte augo prieš tūkstančius metų. Žinodami, kokiame gylyje randama šių žiedadulkių ir durpių sluoksnių susidarymo greitį, mokslininkai gali gana tiksliai pasekti mūsų krašto klimato kaitą.

_________________________________________________________________
Durpių gavyba ir perdirbimas 

Įrengti durpyną pradedama nuo pelkės sausinimo. Vanduo dažniausiai nuleidžiamas pagilinus ištekančių upelių vagas. Paskui pelkėje iškasama kanalų sistema, kuri surenki vandenį. Taip pažeminamas gruntini o vandens lygis. Nusausintoje pelkėje kertami medžiai ir krūmai, raunami kelmai, lyginamas paviršius, tiesiami privažiavimo keliai, geležinkelio bėgiai. 

Durpių gavybą sudaro keli etapai. Iš pradžių iki 5 cm gylio supjaustomas sluoksnio paviršius - susidaro trupimai. Jie vartomi į akėčias panašiais įrenginiais ir kelias dienas džiūsta saulėje. Apdžiūvusios durpės sušluojamos į lysves, surenkamos ir supilamos į dideles (iki 5 m aukščio), pailgas šūsnis. Jose durpes galima ilgai sandėliuoti. Iki šūsnies nutiesiamas siaurasis geležinkelis, kuriuo durpės vežamos į perdirbimo cechą. Čia jos toliau džiovinamos ir beriamos į maišus. Kurui skirtos presuojamos į briketus.

Kokia ūkinė pelkių reikšmė?



Литва