Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Baltijos jūra     Kuršių marios      Upės     Požeminiai vandenys      Ežerai     Pelkės      Trumpai 










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




EŽERAI

Pagal duburių kilmę ežerai skirstomi į keletą grupių. Dauguma Lietuvos ežerų yra ledyninės kilmės, jų duburius suformavo pleistoceno ledynai bei jų tirpsmo vandenys. 

Lietuvoje vyrauja dubakloniniai, arba rininiai, ežerai. 
Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Dubakloninių ežerų grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. 


Didžiausi yra patvenktiniai ežerai, telkšantys ledyno išgulėtuose ir galinių morenų patvenktuose duburiuose. Iš tokių galima paminėti Alaušą, Luodį, Vištytį, Platelius. Daugelis ežerų yra ir dubakloniniai, ir patvenktiniai (Drūkšių, Daugų, Galvės). 

Gana dažni ledo luistų guoliniai, arba termokarstiniai, ežerai, kurių duburiai susidarė ištirpus po nuosėdomis palaidotiems ledyno gabalams (Dusia, Metelys, Obelija)

Dideli ir seklūs Rėkyvos, Žuvinto, Amalvo ežerai yra ledyno pakraštyje telkšojusių didelių ežerų liekanos. Dideli jų pakraščių plotai ilgainiui užpelkėjo, o ežerų duburiuose susikaupė daug dumblo.

Trijų tipų ežerai – karstiniai, upiniai (dar vadinami senvaginiais arba salpiniais) ir jūriniai – Lietuvoje susidarė jau poledynmečio laikotarpiu. 

Karstiniai ežerai ligi šiol gana sparčiai formuojasi šiaurinėje šalies dalyje – Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ištirpus negiliai slūgsantiems gipso ir dolomito klodams ir į tuštumas įgriuvus paviršiniam sluoksniui, susidaro smegduobės, kurios neretai prisipildo vandens. Karstiniai ežerai dažniausiai beveik apskriti, stačiais šlaitais, negilūs. Iš viso yra apie 300 karstinių ežerėlių, tačiau jų bendras plotas tik apie 10 ha. Didžiausias iš jų yra Kirkilų ežeras, susidaręs iš keleto susijungusių smegduobių. Sausesniais metais kai kurios jį sudarančios smegduobės tampa atskirais ežerėliais, lietingesniais – vėl susilieja į vieną ežerą.

Upinių ežerų Lietuvoje daugiausia didesniųjų upių – Nemuno, Nevėžio, Merkio – slėniuose. Iš upių senvagių susidarę ežerai seklūs, lenktos formos. Šalyje tokių ežerų daugiau kaip 1330, tačiau dauguma jų mažesni kaip 0,5 ha ploto. Didžiausi senvaginiai ežerai yra Nemuno žemupio salpoje. Tai Merguva ir Žiogys.

Krokų Lanka yra vienintelis jūrinės, arba lagūninės, kilmės ežeras, susidaręs Nemuno suneštoms nuosėdoms atitvėrus dalį Kuršių marių.

Lietuvoje yra ir apie 3400 dirbtinių vandens telkinių. Didelę grupę sudaro patvenktieji ežerai. Prie šios grupės priskiriami tokie gamtinės kilmės ežerai, kurių vandens lygis reguliuojamas hidrotechniniais įrenginiais. Iš jų galima paminėti kai kuriuos didžiuosius ežerus: Drūkšių, Dusios, Platelių, Žuvinto, Simno, Rėkyvos.
Bene daugiausia yra upinės kilmės tvenkinių, susidariusių patvenkus upes. Ypač daug jų buvo įrengta XX a. antrojoje pusėje melioracijos metu, užtvenkiant mažąsias upes. Didžiausias upinis tvenkinys – Kauno marios (6350 ha). Aukštadvario, Antalieptės hidroelektrinių, Elektrėnų šiluminės elektrinės tvenkiniai taip pat susidarė patvenkus upes, tačiau vanduo užliejo ir netoliese tyvuliavusius ežerus.
__________________________________________________________________________

Lietuvos ežerų dubenys susidarė nevienodai. 

Pagal tai skiriami:  

• ledyniniai ežerai; 
• karstiniai ežerai; 
• upiniai ežerai; 
• lagūniniai ežerai; 
• pelkiniai ežerai; 
• dirbtiniai ežerai.


_________________________________________________________________

Kaip susidarė ežerai?

Lietuvos ežerai palyginti jauni, nes beveik visi susidarė po pasku tinio apledėjimo. Taigi jiems ne daugiau kaip 12—13 tūkst. metų. Ledynas arba tekantis ledo tirpsmo vanduo sukūrė nemažai įdubų. Vėliau dalis jųprisipildėvandens ir virto ežerais. Daugumos mūsų šalies ežerų dubenų kilmė ledyninė ir jie vadinami ledyniniais ežerais. Ypač daug jų telkšo aukštumose, kur ledyno veikla buvo aktyviausia. Į Pietryčių lygumą plūdo ledo tirpsmo vanduo, todėl čia taip pat nemažai ledyninių ežerų. Jų forma ir gylis smarkiai skiriasi. Kalvotame reljefe telkšančiuose neretai būna salų - virš vandens kyšančių kalvų viršūnių. 

Šiaurės Lietuvos karstiniame regione gausu karstinių ežerų.


Jie susidaro smegduobėse, kurių dugnas yra žemiau gruntinio vandens lygio. Tik susiformavę tokie ežerai paprastai būna apvalūs. Vėliau, jeigu smegduobės susijungia, kai kurie įgyja sudėtingą formą. Didžiausią Kirkilų karstinį ežerą sudaro 25 susijungusios smegduobės (7 pav.). Dauguma šių ežerų nedideli, stačiais šlaitais, gali siekti iki 10 m gylio. Net ir vasarą jų vanduo dažniausiai šaltas. Ežerą su atokiau esančiu kitu neretai jungia požeminiai plyšiai. Pasakojama istorijų, jog j vieną ežerėlį įmestas šieno kuokštas po kiek laiko išplaukia kitame. 





Upių slėniuose yra upinių ežerų. Šie nedideli pasagos pavidalo ežerai - buvusi upės vaga. Kaip jie susidaro, matyti iš 8 pav. Upinių ežerų gausu Nemuno žemupyje, Dubysos, Nevežio, Merkio ir kitų smarkiai vingiuojančių upių slėniuose. Šie ežerai negilūs, dumblingi, greitai užauga vandens augalais. 








Savitai formavosi seklus, užžėlęs Krokų Lankos ežeras Nemuno deltoje (9 pav.). Jis susidarė Atmatos ir Minijos sąnašoms atitverus dalį Kuršių marių, todėl vadinamas lagūniniu ežeru. Kai kuriose pelkėse susiformuoja nedidelių, durpingų pelkinių ežerų. Jų yra Čepkelių raiste, Aukštumaloje ir kitose pelkėse.















Kokia mūsų šalies ežerų dubenų kilmė?
_________________________________________________________________
Ežerų nuotakumas

Ežerus, kaip ir upes, maitina lietaus, sniego tirpsmo ir požeminis vanduo, bet daugiausia vandens atneša intakai. Upėmis bei upeliais išteka ir vandens perteklius. Iš ežero ištekančios upės ir upeliai vadinami ištakomis. Pagal nuotakumą ežerai skirstomi į keturias grupes (11 pav.).



_________________________________________________________________________
Ežero gyvenimas

Mokslininkai tikina, kad anksčiau mūsų krašte ežerų buvo gerokai daugiau -apie 20 tūkst. Jie atrodė kitaip negu dabar: krantai skardingi, neapžėlę. Kur dingo daugybė šių ežerų? Pasirodo, jie ne tik susidaro, bet ir išnyksta. 13 pav. matai, kaip vyksta šis procesas.

Ežero augalai kasmet nunyksta. Iš yrančių organinių liekanų susidaro dumblas, kuris kaupiasi dugne. Seklaus vandens telkinio dubuo palyginti greitai prisipildo dumblo, pakrantės augalai išplinta visame ežere. Toks užaugęs ežeras pamažu virsta pelke. Gilesni vandens telkiniai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Juose augalai pamažu užtraukia vandens paviršių ir sudaro plūduriuojantį liūną.

Ežerai dumblėja ir užanka labai lėtai-per tūkstančius melų. Žmonių ūkinė veikla paspartino šį procesą. Į ežerų vandenį iš dirbamųjų laukų patenkantys azoto ir fosforo junginiai, buitinės nuotekos sudaro palankias sąlygas vešėti vandens augalams, todėl dumblas kaupiasi greičiau.



Литва




        Kuris Lietuvos regionas ežeringiausias?