Lietuvos valstybė     Geologija ir paviršius    Orai ir klimatas      Vandenys     Dirvožemiai ir organinis pasaulis     Gyventojai    Kultūra ir religija      Ūkis     Ekologija  

  Ledyno kūriniai     Dabarties geologiniai procesai      Žemės gelmių turtai      Trumpai 










Pagal R. Šalnos vadovėlį „Žemė“ ©



INFORMACIJA




DABARTIES GEOLOGINIAI PROCESAI

Lietuvos paviršių kūrė ne tik ledynai. 

Įvairūs geologiniai procesai keičia jį nuo paskutinio ledyno pasitraukimo iki mūsų dienų. Daugumą šių procesų sukelia vanduo ir vėjas. 

Vandens erozija 

Ar teko stačiuose šlaituose matytį negilių vagelių, latakų? Juos išgraužė tekantis lietaus ar sniego tirpsmo vanduo: išplovė ir šlaitu žemyn nunešė uolienų daleles. Šis ardymo procesas vadinamas vandens erozija.
Ji ypač aktyvi ten, kur paviršius sudarytas iš purių uolienų ir nėra augalijos. Turi įtakos ir šiai tų statumas: kuo jie statesni, tuo erozija intensyvesnė. Po kiekvienos liūties nedidelė vandens išplauta vagelė pagilėja. Vėliau ji gali virsti didele, stačiašlaite, į upės vagą panašia griova, kurios skersinis pjūvis primena V raidę. Ilgainiui erozija griovoje slopsta, šlaitai ima lėkšteli, juos sutvirtina augalų šaknys. Griovos skersinis pjūvis pamažu įgauna U raidės pavidalą, susidaro raguva. Pasikeitus sąlygoms, pavyzdžiui, iškirtus mišką, erozija raguvoje gali atsinaujinti. Nuo šlaitų tekantis lietaus ar sniego tirpsmo vanduo nuplauna paviršinį dirvos sluoksnį, ypač ariamuosiuose laukuose. Taip kalvos pamažu lėkštėja, o slėniuose susikaupia daug organinės ir neorganinės medžiagos. Upių ir upelių vanduo taip pat atlieka ardomąjį darbą: gilinaupės vagą, išplauna krantus ir taip platina slėnį. 
__________________________________________________________________________

Karstas
                                                                                                                                                                      
Šiaurės Lietuvoje Biržų ir Pasvalio rajonuose visai netoli žemės paviršiaus slūgso tirpios uolienos - gipso klodai. Kai kur juos dengia vos keliųmetrų storio kvartero nuogulų sluoksnis. Lietaus ir sniego tirpsmo vanduo sunkiasi gilyn, teka uolienų plyšiais ir po truputį tirpina gipsą. Dėlto ilgainiui susidaro požeminių ertmių, virš kurių esantys sluoksniai gali įgriūti. Tokia vandens veikla ir jos padariniai vadinami karstiniais reiškiniais, arba karstu. 

Į požeminę ertmę įgriuvus grunto, paviršiuje susidaro karstinė įgriuva, arba smegduobė . Tik atsiradusi ji gali būti net iki 25 m gylio. Nuo stačių šlaitų byrantis gruntas gana greitai užpila dugną ir smegduobė įgauna piltūvo pavidalą . Nuobiros neretai užkemša požeminius plyšius, todėl smegduobėje ima kauptis vanduo ir susidaro ežerėlis. Šiaurės Lietuvos karstiniame regione suskaičiuojama iki 9000 smegduobių, beveik kasmet atsiranda naujų.



 Kodėl karstiniai reiškiniai vyksta tik Biržų ir Pasvalio rajonuose?
_________________________________________________________________

Nuošliaužos 

Kartais sunkio jėgos veikiamos uolienos nuslenka šlaitu. Šis reiškinys pastebimas tik stačiauose šlaituose ir vadinamas nuošliauža. Nuošliaužų galima pamatyti Nemuno, Neries, Šventosios, Jūros ir kitų upių slėniuose. Jų būna ir griovose, stačiašlaitėse tvenkinių pakrantėse, karjeruose. 

Nuošliaužai susidaryti reikia dviejų pagrindinių sąlygų: stataus šlaito ir sumažėjusio uolienų sukibimo, kurį gali sumažinti gausūs krituliai, požeminis vanduo. Paviršinis žemės sluoksnis dažnai nušliaužia, kai pavasarį saulė atitirpdo statesniu šlaitų dirvos paviršių, o gilesni sluoksniai dar įšalę. Kartais nuošliaužas sukelia žemės drebėjimai ar sprogimai. 
Nuošliaužos dažniausiai nepridaro didesnių rūpesčių: nuslenka kelios tonos grunto, vienas kitas medis su šaknimis. Tačiau jei šis reiškinys įvyksta gyvenamojoje teritorijoje, gali būti sugriauta pastatų, užpilta kelių. 

Istoriniai šaltiniai mini nuošliaužas Gedimino ir Bekešo kalnuose Vilniuje, į Nemuno slėnį nugriuvusią Seredžiaus bažnyčią. 2000m. nuo šlaito nuslinko Dvarčionių keramikos gamyklos produkcijos sandėlis. Patirta apie 5 mln. litų nuostolių. 

Kas sukelia nuošliaužas ir kuo jos pavojingos?

________________________________________________________________________

Vėjo erozija ir supustymas 

Ten, kur nėra augalijos, žemės paviršių formuoja ir vėjas: „pagriebia" dirvožemio dalelių, smėlio ir nuneša tolyn. Šis procesas vadinamas išpustymu, arba vėjo erozija. Ji priklauso nuo vėjo stiprumo, pustomų uolienų dalelių dydžio, drėgmės. Tose vietose, kur vėjo greitis sumažėja, nešamos dalelės suklostomos. Šis procesas vadinamas supūstymu. Jis gana lėtas, bet per daugelį metų vėjas gali supustyti gana aukštų smėlio kalvų-kopų. Vyraujantis vienos krypties vėjas išpusto kopos pagrindą ir klosto smėlį už briaunos. Taip kopa iš lėto slenka.

Dauguma Lietuvos kopų yra pasagos pavidalo, ragus atsukusios vyraujančių vėjų kryptimi. Jos vadinamos parabolinėmis kopomis. Didžiausios mūsų šalies kopos supustytos iš jūros bangų suklostyto smėlio ir vadinamos pajūrio kopomis. Nemažai jų apželdinta augalais, stabdančiais vėjo eroziją. Kuršių nerijojė dar yra vėjo pustomų kopų, kurių aukštis siekia 50 ir daugiau metrų. Didžioji kopa prie Nidos (56 m aukščio). 

Kopos slinkimas. 
Ten, kur ledyno tirpsmo vanduo sausumoje suklostė smulkų smėlį, vėjas supustė žemyninių kopų. Jų galima pamatyti Karšuvos, Kazlų Rūdos giriose, pietryčių Lietuvoje . Vėjai sausumoje silpnesni, smėlio mažiau, todėl žemyninės kopos ne tokios aukštos kaip pajūrio. Jos apaugusios mišku, tik netoli Marcinkonių (Varėnos raj.) yra vienintelė Lietuvoje pustoma Gaidžio žemyninė kopa. 

 Kuo pajūrio kopa skiriasi nuo žemyninės?
_________________________________________________________________________

Žmonių veikla ir žemės paviršius 
Dabartiniam žemės paviršiui įtakos turi ir žmonių ūkinė veikla. Išgavus naudingųjų iškasenų, žemės paviršiuje lieka gilių karjerų, nukastų uolienų kalnų. Dėl plečiamų miestų, tiesiamų kelių nukasama kalvų, išlyginama šlaitų, užpilama daubų. Pelkių sausinimas, gruntinio vandens gavyba ūkio ir buities reikmėms keičia požeminio vandens lygį, todėl, suslūgus uolienoms, gali įdubti paviršius. 
__________________________________________________________________________

Žemės drebėjimai Lietuvoje! Lietuva yra Rytų Europos platformoje, todėl žemės drebėjimaipas mus labai reti ir silpni. Dažniausiai jaučiama toliau įvykusiųjų atgarsių. Pavyzdžiui, 1977 m. Lietuvoje užfiksuotas 2,5 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo Rumunijoje. Upių slėniuose jis sukėlė nuošliaužų, nuogriuvų. Labai retai, tačiau Lietuvoje pasitaiko ir vietinių žemės drebėjimų. Jie kyla dėl pasislinkimų giluminiuose lūžiuose arba karstinių procesų. Tai nestiprūs drebėjimai (iki 5 balų pagal Richterį) ir didelių pakitimų žemės paviršiuje nesukelia. 2004 m. Lietuvą supurtė 5,3 balo požeminiai smūgiai. Tai stipriausias Lietuvoje iki šiol užfiksuotas žemės drebėjimas. Jo epicentras buvo Karaliaučiaus srityje.

Литва